Norėdami grįžti į puslapį, spauskite ESC

2016 m. vasario 17 d.

Turbūt kiekvienas iš mūsų kasdien pagalvoja apie gyvenimo prasmę, jo siunčiamus iššūkius, tikslus ir laimę. Vieni galvoja, kiti apie tai garsiai kalba ir rašo. Todėl ir nusprendžiau pakalbinti Danielių Goriunovą, kuris jau keletą metų rašo tinklaraštį Debesyla. Tikriausiai kiekvienam įdomu, kur ir kaip gimsta šaunios ir praktiškos idėjos, kas įkvepia šį jauną ir veržlų žmogų ir galiausiai, kaip jis gyvena ir kaip įsivaizduoja savo intymiausią erdvę – namus.

Nuotraukos - paties Danieliaus, jeigu nenurodyta kitaip.

DanieliusNuotrauka: V. Kontrimaitė

Įlindus į tavo internetinį puslapį www.debesyla.lt užplūsta teigiamos emocijos, o veidą papuošia šypsenėlė. Ar rašyti Debesylą paskatino tavo paties, kaip asmenybės augimas?

Labas! Ačiū. Debesylą man padėjo rašyti... Išties pats jos pavadinimas. Jis pirma atsirado ir tik tada pradėjau sieti mintyse „Debesylą“ su „debesimis“, o šiuos su lengvumu – pirmosiomis mano temomis. Šios per kelis metus įvairiai transformavosi, keitėsi, bet kas įdomiausia, lengvumas ir paprastumas vis dar liko mano vienos svarbiausių gyvenimo dalių. Išties prieš daugiau nei metus viename savo straipsnyje apie įpročius pradėjau terminą „pasirinkimų architektūra“. Ir dabar atsimindamas šį terminą – turbūt ši pati pasirinkimų architektūra padėjo man ir pradėti Debesylą.

Galbūt aplink matei per daug neteisingų gyvenimų ir tuomet nusprendei, kad laikas kažką keisti?

Debesylą sukūrė, turbūt, aplinka. Aš tik buvau šios netyčia įkvėptas. Ir žiūriu – pirmas kelių straipsnių eksperimentas visai pavyko. Juk dabar gaunu progą duoti šį interviu, o apie tai ankščiau nebūčiau nė pagalvojęs.

Debesyloje nesunku rasti informacijos apie tavo kelią iki kol pribrendai rašymui. Ten mini, jog buvai uždaras vaikas. Kas iš tiesų sukosi tavo galvoje vaikystėje? Ar turėjai asmenybę, kuria iš tiesų save laikei, tačiau aplinkiniams nebuvai linkęs atsiskleisti?

Deja, apie vaikystę pamenu nedaug. Buvau uždaras, bet tai nereiškia, kad buvau uždaras savo namuose. Namuose dariau viską, kas man buvo normalu. Piešiau, rašiau, skaičiavau, skaičiau šimtus (taip, tiesiogine prasme) fantastinių knygų... Ir sėdėjau prie savo balto, gana paprasto stalo. Beje, ant stalo stovinčią mėlyną sovietinės gamybos lempą turėjau ir naudojau iki pat praeitų metų pradžios, kai išmečiau visus stalus ir spinteles iš savo kambario. Naudočiau, jei būtų kur laikyti, bet kadangi nėra – dabar dulka kažkur namų palėpėje.

danielius goriunovas vaikysteje

Ar tavo namuose esantis interjeras atspindi tavo asmenybę? Kada supratai, kad baigėsi mamos tvarkos tavo kambaryje karaliavimo era ir nusprendei sukurti erdvę, kurioje jautiesi gerai?

Dabartinis, kadangi kol kas dar gyvenu su tėvais – šiek tiek ne. Jis man pernelyg sudėtingas, gausus įvairių detalių, tapetuotų sienų, paveikslų, baldų, daiktų ant tų baldų ir panašiai.

Kaip su amžiumi keitėsi tavo kambario įvaizdis?

Savo kambarį, kadangi jame gyvenu visą savo gyvenimą (jau 23 metus) – paverčiau sava tvirtove. Ji visada tokia buvo. Štai kartą buvo mama išsigandus vaikystėje atėjus žiūrėt, kas per triukšmas, o aš ten vidur nakties stumdžiau stalą ir lovą į kitas kambario puses. Savo kambarį galėčiau pavadinti „vaiko“ arba „jaunuolio“ kambariu – su visokiais baldais, kuriuos įsiūlė tėvai ir kurių vaikai bei jaunuoliai neatsisako, nes visgi pradeda pritarti tėvų nuomonėms. Tai toks kambarys, kuris iš esmės atitinka vidutinių dizainų standartus. Toks šiek tiek šabloniškas. Tačiau vėliau jį keičiau. Pirmiausiai išmečiau milžinišką spintą ir komodą ir pasistačiau IKEA lentynas.

lentynos

daug knygu

Bet čia trūksta apie 50% turto (knygų, sąsiuvinių, kilimėlių), kurie atsirado vėliau. Dar vėliau dingo ir pats stalas, ir spintelė tarp jo ir lovos. Galiausiai – lovos pagrindas, o ant žemės atsirado du avių (turbūt) kailiai. Ak. Ir dar pamiršau sienas. Sienos – jos visos buvo aplipintos lapeliais ir keitėsi. Vienur lapelius nuimant, o kitur – priklijuojant. Štai vienas tokių eksperimentų - kitoje kambario pusėje. O jei dar įdomu sienų ir grindų spalvos – ankščiau grindys buvo mėlynos kiliminės dangos, o sienos dažytos geltonai ir mėlynai. Prieš 5 metus tai pakeičiau, kai grindis išsiprašiau perdaryti kartono parketlenčių (tikro medžio man nesinorėjo), o sienas parinkau alyvines, turėdamas omenyje, kad tokia spalva turėtų kartu raminti ir padėti galvoti. Man, beje, ši spalva patinka, nes su skirtingu apšvietimu ji keičiasi nuo rožinės iki vos ne tikrai violetinės/bordo.

lapeliai ant sienos

debesylos namai

Kiekvienas tavo įrašas yra itin platus ir organizuotas, susidaro iš daugybės dalių. Toks pat skrupulingas ir reiklus esi ir savo namų aplinkoje? Ar kiekvieną kampelį narplioji, kaip atskirą temą?

Taip. Kiekviena dalis – atskira kalba. Tiesa, suprantu, kad kiekviena jų turi sueiti į vientisą sistemą, todėl kiekvienai taikau vienodus kertinius principus. Dažniausiai žvelgdamas į aplinką keliu sau klausimus kaip:

  1. Ar man to tikrai reikia?
  2. Kodėl to reikia?
  3. Ar tai galėsiu pakeisti?
  4. Kiek tai kainuos?
  5. Kaip tai bus susieta su kitais daiktais ir aplinka?

Jei dalyko išties nereikia arba tai tik pernelyg apkraus aplinką – to atsisakau. Pavyzdžiui, šiuo metu, tėvų padedamas, statausi naujus namus ir juose man siūlė vienoje sienoje tarp medžio balkių padaryti lentyną. Taip gautųsi lentyna, įmontuota į sieną, bet to atsisakiau, nes tokios lentynos negalėčiau pakeisti, išmesti, atsisakyti ar panašiai. O tuo labiau – aš neturiu ko dėti į lentynas, taigi to dabar nereikia.

Ką pats vertini labiau: daiktus, turinčius savo istoriją, ar esi iš tų žmonių, kurie mėgsta naujoves, ir sulūžusį daiktą be liūdesio ir nostalgijos keisti nauju?

Mano manymu daiktai, primenantys įvykius yra tik pasityčiojimas iš tų įvykių. Nes jei išties tau įvykiai padarė didelę svarbią įtaką – tu juos prisiminsi ir be visokių priminimų. O jei tau reikia priminimų prisiminti savo gimtadienį ar kokią kelionę... tada ar tikrai verta tuos dalykus prisiminti? Taigi, savo namuose visus daiktus, kurių nereikia – išmetu.

Koks daiktas greičiau atsiras tavo kambaryje: tas apie kurį ilgai galvojai, svarstei ir lyginai su kitais ar tas, kurį pamatei, patiko ir nusipirkai?

Deja daiktai, kuriuos įsigyju impulsyviai, pas mane neapsistoja. Tokie buvo mechaninis žadintuvas, balta taupyklė iš Tiger parduotuvės ir kažkoks vienas paveikslas, kurio net vaizdo neprisimenu. Šie daiktai pabūna ir dingsta. Užtat savo daiktus renkuosi įdėmiai ir atidžiai. Dažniausiai nesirenku nieko. Nes jei tikrai reiktų, aš tai jau turėčiau (ar būčiau nusipirkęs), tačiau jei per mėnesį neišsirenku, tada kokio velnio tai turėti? Paprastumas yra gerumas. Šią akimirką neišsirenku užuolaidų savo naujiems namams, tai rimtai pradėjau galvoti – o kam man jos?

Turiu tau užduotį: pabandyk trimis žodžiais apibūdinti save, savo gyvenamąją erdvę ir savo darbo vietą (darbo stalą).

Kūrybinis minimalistinis ekstravertiškumas. Ir leisk paaiškinsiu, kadangi kiekviename šiame žodyje slypi gilesnės prasmės:

  • Kūrybinis. Savo darbo aplinką kuriu specialiai, kad ši tiktų darbui. Pagal pasirinkimų architektūrą – darau taip, kad kūryba taptų neišvengiama. Apačioje pridedu nuotrauką. Joje yra idėjų siena (su idėjomis), rašymo vieta (rašymui), darbo vieta (stovimoji darbo stalo pusė) ir knygų „lentynėlė“ (skaitymui sėdint ant lovos).

debesyla namu erdve

  • Taip, mano darbo vieta neatrodo labai mini-mikro (tai net keturios sudedamosios vietos!), tačiau patys paviršiai ir daiktai – pliki. Kompiuterio pelė be laido, o visokių daiktų niekur nepridėta. Daiktai ir mažmožiai juk blaško. Idėjų sienos, beje, rašydamas nematau, nes ši lieka už manęs.

danielius debesyla

stalas kelio zenklas

  • Ekstravertiškumas. Tai turbūt labiausiai pritaikyta idėjų sienai – mano būdas yra uždaras, tačiau mąstymas linkstantis į išorę. Kitaip tariant, idėjų nelaikau savyje, o užklijuoju ant sienų, veidrodžių, langų. Arba tam padeda markeris – šis gerai veikia ir ant paprasto lango stiklo šviesią dieną.

Kokia aplinka tau padeda susikaupti ir kur gimsta geriausios tavo idėjos?

Jos, kaip ir visada kūryboje, geriausiai gimsta, kai nesu darbo vietoje. Kai snūduriuoju ant lovos prieš-vakario miegu, kai vaikštau po namus ar kiemą, kai sėdžiu virtuvėje ir skaitau laikraščius arba stebiu paukščius pro langą. Taigi jei reikia idėjų – aš išeinu iš savo kambario ir einu daryti kažką naujo. Tik išeinant iš senos zonos (fiziškai arba mintimis – pavyzdžiui, skaitant neįprastą ir labai sudėtingą knygą) gali kilti naujos idėjos ir jų deriniai. Tokia yra kūryba.

Ar norėtum ką nors pakeisti dabartinėj savo gyvenamojoje erdvėje? Kokie būtų tavo svajonių namai?

Jau keičiu. Šią akimirką, kaip minėjau, statausi naujus namus. Ir jie bus minimalizmo bei baltumo rojus. Nes tokį interjerą aš dievinu – paprastą, neapkrautą, netgi galima sakyti, kad tuščią. Tuštuma mane veikia gerai. Taip pat baltas sienas labai lengva keisti ir modifikuoti – aplipinti lapeliais, užkabinti paveikslą, padaryti kaip didelį ekraną projektoriui. Aišku, reiks ir ekstravertinės minčių darbo vietos – vieną iš namų sienų pritvirtinsiu stiklo plokštėmis ir jas taip paversiu į lipnių lapukų/užrašų sieną. Šalimais turbūt bus ir stalas, apkrautas visokiu šlamštu, padedančiu kurti – knygomis, laikraščiais, iškarpomis, pieštukais ir žaislais. Visa kita – paprastai.

Man įdomu, ar kreiptumeisi į interjero dizainerį, jeigu turėtum tam visas galimybes? Kodėl?

Kreipčiausi. Tačiau nematau tam reikalo dabar – paprasčiausiai per mažai liko ką kurti, kai beveik viską jau numačiau. Tačiau jei imčiausi naujų namų (pavyzdžiui nusipirkčiau butą), tada atiduočiau darbą profesionalui. Visgi dizainerio darbas yra padaryti dalykus gražiais, maloniais ir svarbu – patogiais. O mano eksperimentai gali ne visada suveikti. Ypač dizainerį rinkčiausi, jei pats nesidomėčiau dizainu ir jo dalimis. Dizainas yra svarbu. Pavyzdžiui savo tinklaraštį kūriau pats ir jo išvaizdai teikiu labai svarbų dėmesį. Savo namams parinksiu minimalistinio stiliaus daiktus ir išdėstymą. Bet tai dar vėliau – pirma reikia baigti dažyti, sudėti grindis ir taip toliau. Galbūt kitame interviu jau galėsiu parodyti baigtą rezultatą.

Kelios patinkančio interjero nuotraukos:

pinterest.combalta minimali virtuve

pinterest.combaltas interjeras

theminimalists.comminimali spinta

pinterest.comvonios interjeras

Komentarai

Autorius

Monika

Esu Monika. Gyvenime mane domina daugybė dalykų, turbūt tą puikiai parodo tai, jog baigiau teisės studijas ir dirbu teisme, tačiau negaliu gyventi be muzikos, fotografijos, knygų ir rašymo. 

alienmona.blogspot.lt

Susiję įrašai

-5% papildomai
visoms prekėms!

Prenumeruok naujienlaiškį ir gauk nuolaidos kodą santechnikai!

Prekes galėsi įsigyti internetinėje parduotuvėje. Visą informaciją rasi savo el. pašte.