2016 m. kovo 1 d.

Linksmi žmonės linksmai ir gyvena, o kokie iš tiesų linksmų žmonių namai? Kad sužinoti visą tiesą, kokia erdvė skatina renginių organizatoriaus, muzikalaus stand up‘erio kūrybingumą, kalbinau išties talentingą ir veiklų žmogų – Mantą Bartuševičių. Ir šis interviu yra puikus įrodymas, jog į kasdienę namų erdvę nebūtina žvelgti kaip į rutiną – į viską galima pažvelgti iš labai linksmos pusės.

Nuotraukos - paties Manto, jeigu nenurodyta kitaip.

ziniuradijas.ltmantas bartuseviciusŽinių radijo nuotrauka

Gyvenime užsiimi daugybe veiklų, viena iš jų – juokinti žmones. Ar ir kasdienybėje stengies į viską žvelgti per humoro prizmę?

Taip, neabejotinai, taip lengviau gyventi. Tik ne visada stengiuosi būti kompanijos šmaikštuolis, kartais tiesiog patinka žiūrėti kaip kiti žmonės bando juokinti vieni kitus. Visada atsiranda tokių, kurie tiesiog desperatiškai stengiasi būti dėmesio centre. Į tokius labai patogu žiūrėti iš šono, analizuoti. Tiesa, kasdieninėse situacijose dažnai galvoju, kaip iš paprasto ir, atrodo, visai nejuokingo dalyko būtų galima kažką išspaust ir panaudoti tai sceninei medžiagai. Čia, matyt, profesinė liga.

Ar turi darbo vietą, kurioje gimsta idėjos? Galbūt namuose yra erdvė, kurioje prisėdus aplanko įkvėpimas ir geriausios mintys?

Nežinau, kaip kitiems žmonėms, bet man įkvėpimas yra labai keistas padaras, kuris mane lanko bet kur ir bet kada, kaip ir bet kada išeina. Stengiuosi jį prisijaukinti reguliariai bandydamas atsisėsti prie lapo ir bandydamas sukurti, parašyti kažką naujo. Tiesa, tai sunki operacija, nes mintys klaidžioja visur, tik ne ten, kur reikia, trūksta koncentracijos, bet pamažu viliuosi, kad išmoksiu prisijaukinti įkvėpimą. Taigi, pastovios darbo vietos neturiu, mintys gimsta bet kur ir bet kur jas tenka užsirašyti. Daugiausiai jų, man rodos, gimsta tuomet, kai veikiu kažkokius neįprastus dalykus, kažkur einu ir turiu minutę ar kitą su savimi, o kartais tiesiog nepaklotoj lovoj, kurioje mėgstu ilgai ridinėtis.

Pradėjai gyventi su drauge. Ar nekilo sunkumų, įsiruošiant gyvenamąją erdvę?

Ne, mūsų suvokimas, kaip reiktų įsiruošti butuką, per daug nesiskyrė. Kadangi vietos nedaug - vos vienas kambarys, sutarėm, kad jos neeikvosime jacuzzi ir biliardo stalui, tik būtiniausi daiktai. Rinkomės kompaktiškus baldus ir jų išdėstymą. Įsiruošus, sąžiningai pasidalinome lentynas ir stalčius savo daiktams – jos 70 procentų, mano - 30. Tiesa, mano 30 procentų dar naudojami ir bendriems daiktams.

maza virtuve

virtuve maza

vaizdas i svetaine

Koks tavo kambarys buvo mokantis mokykloje? Ar bandei dekoruodamas kambarį atskleisti ir savo asmenybę?

Kai mokiausi mokykloje buvo keletas „mano kambario“ etapų. Pirmasis ir nemėgstamiausias buvo dalintis jį su sese. Pamenu, kaip nepasidalindavom rašomojo stalo, nes jai reikėdavo ruošti namų darbus, o man, nors aš vyresnis, būdavo nepatogu žaisti su kompiuteriu ant kampo, tai skirstėmės valandom. Tada sesė sugalvojo, kad ji kraustysis į antrą aukštą, tad man liko visas kambarys. Vaje, kiek laimės tada buvo, net kažkokį plakatą prisiklijavau ant sienos su kokiu tai krepšininkuku. Stalas buvo apklijuotas „Dragon Ball“ ir „Star Wars“ lipdukais. Tai buvo geriausias savęs išreiškimas, nes ir dabar dar norėčiau panašų lipduką užsiklijuot...

Žinau, kad baigęs mokyklą ir išvykęs studijuoti apsigyvenai bendrabutyje. Ar yra koks nors daiktas, kuris tave lydėjo gyvenant visose tose vietose? Ar nesuteiki per daug reikšmės daiktams?

Taip, yra kas lydėjo visose tose vietose – greitieji kreditai ir skolos. O jei rimtai,tai stengiuosi per daug neprisirišti prie daiktų, tačiau turiu problemų dėl prisirišimo prie žmonių. Juos palikt visada labai sunku. Žinojau, kad draugė neleis man pasiimt kambariokių ir bendrabučio draugų į vieno kambario butą, tai teko su jais atsisveikinti.

Kuriam žmonių tipui save priskirtum: ištikimam ir sentimentaliam daiktų kaupėjui? Ar be gailesčio ir didelių apmąstymų keičiančio senus daiktus į naujus?

Esu labai sentimentalus, yra dalykai, kuriuos labai gera prisiminti, tačiau daugiau jie iš vaikystės, o jų kaupėja – mama. Ji padarė milžinišką darbą – išsaugojo labai daug daiktų iš mažutėliausių dienų – žaislai, rašteliai, nuotraukos, piešiniai, diplomai ir visa kita. Pats nesu toks užkietėjęs daiktų kaupėjas ir be kraujuojančios širdies galiu išmesti daiktą, jei jis man nėra labai svarbus ir žinau, kad jokių sentimentų ateityje nekels. Visgi yra daiktai, kurių išmesti nekyla ranka, juos padedu į dėžutę ir parvežu gimtinėm, kad mama juos užkonservuotų.

Renkantis interjero detales viską apmąstai iš anksto ir sugalvoji, kur tiksliai kas galėtų stovėti ar kliaujiesi momentine nuotaika: pamačiau, patiko ir nusipirkau?

Aš tas per viduriuką. Apmąstau ir numatau tai, ką reikės nusipirkti kliaujantis momentine nuotaika. Mėgstu planuoti, bet visada palieku vietos improvizacijai. Kaip ant scenos, taip ir gyvenime.

stalo zaidimai

kaljanas

tualetas

Kaip jautiesi savo gyvenamoje vietoje? Ar norėtum ką nors čia pakeisti? Jei taip, ką keistum pirmiausia?

Jei galėčiau, tai pakeisčiau savo kaimynus. Nu jau tokie nykūs žmonės atrodo. Pakalbėti nėra apie ką. Bet gal jie apie mane taip irgi kalba, gal ir jie mane pakeistų. O šiaip savo butukyje jaučiuosi labai gerai, čia jauku ir viskas taip, kaip mes ir norėjome, kad būtų. Man atrodo, kad nereikia keisti to, kas nesugadinta ir yra gerai. Ne tik bute - visur.

vaizdas i svetaine

mantas bartusevicius

Žmonės labai skirtingi, bet be ko, tavo manymu, neapsieina nė vieni namai?

Man atrodo, kad viskas priklauso nuo žmogaus lūkesčių ir nuo to, kokią atmosferą susikuria jie patys. Bendrabutyje mes neturėjome daug, o tiksliau turėjome mažai, sąlygos nebuvo pačios geriausios, vietos mažai, bet ten mums buvo antri namai. Taigi, galiu kalbėti apie daug buities dalykų – šaldytuvus, skalbimo mašinas, lovą, mikrę (taip draugė vadina mikrobangų krosnelę) ar apie televizorių, bet realiai, visa tai yra tik daiktai, be kurių žmonės gyveno amžių amžius. O va šiluma ir jaukumas, manau, būtina pastatui, kad galėtum jį vadinti namais.

Jei būtų galimybė kreiptis į interjero dizainerį ar pasinaudotum ja? Kodėl? Kaip Tau atrodo, ką veikia interjero dizaineris ir ar tokia specialybė iš viso reikalinga/naudinga? Ar domiesi interjeru?

Man labai patinka pažiūrėti visokias originalias interjero detales arba klipus, kur iš kėdės pasidaro virtuvės komplektas, o iš lentynos - rūbinė. Bet tuo ir apsiriboja mano domėjimasis. Manau, kad tam ir yra skirti kiekvienos srities profesionalai. Jie domisi savo sfera, aš - savo, o prireikus pagalbos, mes kreipiamės vieni į kitus. Taip jau protingai surėdytas šitas pasaulis.

Aš, manau, kad kreipsiuosi į interjero dizainerį kada nors ateityje, kai įsirenginėsiu kitą, jau galimai didesnį butą ar namą. Nebandysiu vaidinti didvyrio ir geriau leisiu kompetentingiems žmonėms dirbti savo darbą. Manau, kad jie geriau sugebės išlaikyti vieną tematiką visose erdvėse, patars kokias medžiagas, spalvas, formas naudoti, kad viskas geriau atrodytų. Arba iškalsiu viską tokiom baltom, šarvojimo salių plastikinėm lentelėm, nes močiutės kalba, kad dabar tokios ant bangos.

Kelios patinkančių interjerų nuotraukos:

pinterest.commedines sijos

hiddenstorage.orgmediniai langai

pinterest.comvaiku k

Linksma istorija pabaigai (kalba netaisyta):

Laiptinėje vyksta remonto darbai. Dažai pamažu paslepia ir po savimi palieka jaunųjų rašto mylėtojų meną, kurie metų metus kruopščiai aiškinosi, kas ką čiulpia. Kruopštų jų darbą ir atsakingą požiūrį į šį užsiėmimą rodo ir šalia nurodyti telefonų numeriai. Kartais sienų Šekspyrai ir Edgarai Alanai Po suklysta nurodydami, kas čiulpia, bet čia pat vardai nubraukti ir perrašyti kitais. Antrajį aukštą puošė žemėlapis, kur nurodytos valdų ribos - dar nepasiekus paskutiniojo laiptelio buvo parašyta, kad valdo Kislata, o jau kiek aukščiau, palypėjus kelis laiptelius, parašyta, kad valdo Tadas, bet, matyt, Tado svarba antrojo aukšto valdovų dinastijoje laikui bėgant blanko, nes prirašyta, kad jis "kūrwa". Labai aiškų rėžį laiptinės socialinėje infrastruktūroje palikęs ir Skeitaz, bet ir šis buvo išaiškintas - "pideras". Spėju, kad čia buvo ir Ilona su Sandra, nes radau parašyta, kad "čia buvo Ilona ir Sandra". Nežinau kokiais tikslais jos čia lankėsi, bet yra prierašas "kalės". Galiausiai užlipus į savąjį aukštą pasitinka pirmosiomis dienomis man neleidęs pasiklysti užrašas "Gaidinas". Deja, visas šis menas teliks istorija tarp pirmo ir antro dažų sluoksnio. Gaila, taip ir nesužinojau, kas tas Gaidinas, ir pažinti jo nespėjau.

Komentarai

Autorius

Monika

Esu Monika. Gyvenime mane domina daugybė dalykų, turbūt tą puikiai parodo tai, jog baigiau teisės studijas ir dirbu teisme, tačiau negaliu gyventi be muzikos, fotografijos, knygų ir rašymo. 

alienmona.blogspot.lt

Susiję įrašai